Maciej Dakowicz – lenkų kilmės fotografas, jau kurį laiką gyvenantis ir dirbantis Jungtinėje Karalystėje. Gyvendamas Kardife, menininkas septynerius metus fiksavo miesto naktinį gyvenimą ir iš to gimė įsimintina fotografijų serija “Kardifas sutemus”.
St Mary gatvė – viena svarbiausių mieste. Joje apstu naktinių klubų, barų, tad nieko keisto, jog anksčiau ar vėliau daugelis linksmybių persikelia būtent čia ir gatvė tampa pagrindine naktinio gyvenimo scena. Čia viskas vyksta viešai: nuo gėrimo, santykių užmezgimo, jų plėtojimo, jų aiškinimosi, bučinių, ašarų, miego. Per vieną naktį mieste įvyksta begalė neįtikėtinamiausių mizanscenų: čia susitinka įvairiausi supermenai ir Playboy kiškučiai, kažkas snaudžia atsirėmęs į šiukšliadėžę, o ant šiukšlių apsupto suolelio, tarsi parke, įsitaisiusi pasidabinusi madam su bigudukais plaukuose ir šnekučiuojasi su kostiumuotu vyriškiu. Jaunimas tiesiog sėdi (o kai kas ir giliai įmigęs) ant šaligatvių, kažkas glamonėjasi, o kažkas mušasi ar klūpo prie policijos automobilio. Miestas pilnas įvairiausių superherojų ir nevykėlių, pačių skirtingiausių emocijų, kurios neretai sutelpa viename Maciej Dakowicz kadre. Fotografas fiksuoja linksmybes nuo pat jų pradžios, kuomet dar visi gerai nusiteikę, kupini energijos iki kol nakčiai įpusėjus jėgos išsikvepia, belieka išblyškę veidai, nuvarvėję makijažai ir išsitaršę drabužiai, o šėliones pakeičia aiškinimasis su policija bei bridimas namo per šiukšlių kalnus. Pirmąkart pamačius Maciejaus Dakowicz darbus, apima nuostaba ir begalės minčių apie fotografo darbą. Iš techninės perspektyvos žiūrint, Kardifo naktis atrodo visiškai netamsi, o veiksmas sudėtingo apšvietimo sąlygomis fiksuojamas su ypatingu lengvumu ir tikslumu. Tačiau dar aukštesnį fotografo meistriškumą liudija jo mokėjimas bendrauti su naktinio gatvės tikrovės šou dalyviais – jis visuomet veiksmo sūkuryje. Tikėtina, kad kartais fotografas lieka nepastebėtas, tačiau dar labiau tikėtina, kad autorius imasi labai diplomatiškos laikysenos – ir šmaikščiai bendrauja su vakarėlių liūtais ir liūtėmis ir žmogiškai užjaučia nakties kruvį sunkiai pakeliančiuosius.

Maciej Dakowicz

gimė 1976 m. Bialystoke, Lenkijoje. Baigęs universitetą Lenkijoje, keturis metus gyveno Honkonge, o 2004 m. atvyko į Kardifą informatikos doktorantūros studijoms. 2010 m. kartu su bendraminčiu Joni Karanka atidarė “Third Floor Gallery” fotografijos galeriją.
Šiuo metu gyvena ir kuria Londone. Dakowicz darbai eksponuoti visame pasaulyje,menininkas yra pelnęs nemažai apdovanojimų. 2012 m. buvo išleista pirmoji autoriaus knyga “Cardiff after dark” (Thames & Hudson).

…

Programą ir visą joje esančią išsamią informaciją galite pamatyti arba parsisiūsti paspaudę ant dokumento ikonos 

 
Darbai projektui NEVOLIA sukurti skirtingose įkalinimo įstaigose: Rusijoje (2001, 2002), Ukrainoje (2005, 2009, 2012), Padnestrėje (2008), Kirgizijoje (2007, 2009), Kazachstane (2010).
Vaizdas po vaizdo: taip daugiau nei dešimtmetį kaupiau fotografijas. Projekto pavadinimas vis keitėsi ir keitėsi, kol galiausiai sugalvojau paskutinįjį – paprastą ir aiškų. Visą šį laiką nuolatos prisimenu vieną dieną Sibire.
Tai buvo lygiai prieš dvyliką metų. Išėjau pro 16-uoju numeriu pažymėtos kolonijos apsaugos įėjimą. Baigiau tos dienos fotografavimą ir apskritai tai jau buvo paskutinysis šioje vietoje. Perėjimo gale, ties betoninės užtvaros kampu besiramsčiuodama dvejomis lazdomis stovėjo senutė. Stengiausi eiti neskubomis. Už manęs ėjęs tik ką lygtinai paleistas kalinys paėjėjo į priekį ir pasilenkęs virš senolės tarė: “Aš mačiau, kad jis jau atgavo savo dokumentus. Jis netrukus išeis.”
Aš lūkuriavau kiek atokiau, mindžiukuodamas vasario mėnesio sniegą. Tas miestelis vadinosi Lesnoy Abagur. Jame stūkso dvi kolonijas skiriančios betoninės pertvaros bei maža gatvelė su rąstinias namais, kuriuose gyvena įkalinimo įstaigų darbuotojai. Tai vienintelis kraštovaizdis po pilku žieminio Sibiro dangumi.
“Mes visi čia stumiame laiką, tik naktis leidžiame skirtingose spygliuotos vielos pusėse”. Ši sentencija puikiai iliustruoja santykį tarp Rusijos kalinių ir jų prižiūrėtojų.
Jis stovėjo šalia savo senelės ir kartojo tai dar ir dar kartą, apstulbęs ir įsistebeilijęs į betoninių užtvarų grožį, pustuzinį trobų, seną sniegą ir žemai pakibusį niūrų dangų: “Ach štai kas yra laisvė!” Jis šypsojosi sutrikusia šypsena ir verkė.

Aleksandr Glyadyelov


Aleksandr Glyadyelov gimė 1956 m. Legnitce (Lenkija) sovietų armijos kariškio šeimoje. Nuo 1974 metų gyvena Kijeve. Kijevo politechnikos institute studijavo optiką, nuo 1980 savarankiškai mokinosi fotografijos, 1989 m. ėmė dirbti laisvai samdomu fotožurnalistu. Glyadyelov daug keliavo po visą buvusią Sovietų Sąjungą, kūrė fotoprojektus Ukrainoje, Rusijoje, Moldovoje, Kirgizijoje, Uzbekistane, Tadžikistane, Turkmėnistane, Gruzijoje, Azerbaidžane, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, JAV. Fotografavo karinius konfliktus Moldovoje (kur buvo sužeistas), Nagornij Karabache ir Čečėnijoje.
Fotografas yra Ukrpressphoto-97 Grand-Prix laimėtojas, 1998 m. jam įteikta Europos fotografijos konkurso Hasselblad premija Vevėje (Šveicarija), pelnęs daug kitų apdovanojimų. 

A. Glyadyelov atvyksta pagal Kauno fotografijos galerijos meno rezidencijų programą. Projektą remia LR Kultūros ministerija 

Maloniai kviečiame vasario 28 d., ketvirtadienį, 17.30 val. į Alvydo Lukio retrospektyvinės parodos “Žingsniai” atidarymą Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas)

 „Kiekviena akimirka turi pabaigą. Bet tai ne apie liūdesį. Sąmoneje, lygiai kaip ir fotografijoje, fiksuojasi reikšmingiausios akimirkos. Bet tai ne apie džiaugsmą. Tiesiog laiko virsmui reikalingas stuburas. Taip atsiranda fotodaiktai...“ – šitaip, daugiau nutylėdamas nei išsakydamas, fotografas Alvydas Lukys apibūdina savo santyki su laiku, kuris yra svarbiausia jo kūrybos tema. Tai liudija jo parodų bei leidinių pavadinimai: parodos Prarasta – atrasta ir Déjà vu (2008), darbų katalogas Neišgyvento laiko paieškos, knyga Būtasis tęstinis. Laiko išgyvenimo reikšmę akcentuoja ir rašantieji apie jo kūrybą, ir jis pats, tačiau tas išgyvenimas yra dvejopas, o jame glūdinčio prieštaravimo neišsprendžia praradimo „liūdesys“ ir išsaugojimo „džiaugsmas“.

Kritikų ir paties Lukio komentarai spiečiasi apie dvi fotografijos santykių su laiku struktūras – fotografijos galią „išgriebti“ akimirką iš laiko tėkmės ją „įamžinant“ ir dabarties užkrėstumą praeitimi dėl itin gausaus vaizdų antplūdžio įsigalėjus skaitmeninėms technologijoms. Pirmajai struktūrai atstovauja daiktų fotografijos – daiktai ne tik pasakoja apie žmones bei jų laiko patirtį, bet ir žymi dabarties virsmo praeitimi momentą, jo negrįžtamumą, nes fotografijoje lieka tik reprezentacija, o pats daiktas, kuris yra nepakartojamas, nutolsta: „Fotografas savo atradimą paverčia dokumentuotu praradimu,“ – rašo Rima Povilionytė. Antrajai struktūrai priklauso dabarties „vaizdinio posūkio“ apmątymas fotografuojant mobiliuoju telefonu ir pastebint, kad kiekvienas naujas vaizdas yra jau kažkur matytas, kad įmanomas tik objektų ir kompozicinių struktūrų kartojimas, o visos fotografijos yra beoriai simuliakrai. Tačiau kartu vaizdo dematerializacija ir ištuštėjimas savotiškai atsuka laiką atgal ir atgaivina tai, kas buvo mirę, – „prasiveria, atrodo, seniai išnykęs paralelinis pasaulis, kuriame vis dar koketuoja ar „nepadoriai pozuoja“, atrodo, seniai numirę herojai,“ – rašo Nerijus Milerius apie Lukio knygoje artikuliuojamą „būtojo tęstinio“ laiko sampratą.

Fotografijos objektais Lukys apmąsto kartojimo, kaip skirtumo įgyvendinimo, pasekmes. Lukio kiekviena aktuali fotografija yra ir objekto virtualaus daugialypumo ir jį jau vaizdavusių menininkų kūrybos virtualaus daugialypumo aktualizacija, suteikianti jiems trukmę, leisdama keistis laike.


Agnė Narušytė

ištrauka iš straipsnio Laiko paradoksas
Alvydo Lukio „fotodaiktuose“,
LOGOS'71, 2012, psl.94

 Maloniai kviečiame vasario 6 dieną, trečiadienį, 17 val. į Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas) vyksiantį Romualdo Požerskio fotografijų albumo bei parodos „Mažasis Alfonsas“ pristatymą. Parodą bei leidinį pristatys darbų autorius bei menotyrininkas Tomas Pabedinskas.



Paroda veiks iki vasario 24 d.

Galerijos darbo laikas II–V 11–18 val., VI–VII 11–17 val.




Romualdo Požerskio albumas „Mažasis Alfonsas“, tai buvusio mažiausio Lietuvos ūkininko, kurio ūgis tesiekė 90 cm, istorija. Nors Romualdo Požerskio serija vadinama „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“, fotografijose vargų beveik nematyti. Rūpinimasis gyvuliais Alfonsui – ne vargas, o bendravimas su savaisiais. Jis vaikšto tarp jų šypsodamasis ir kartu – šventiškai pasitempęs, net kai drabužiai papilkėję nuo metų ir darbų. Nelaimės ir skurdas lieka už kadro, tematyti tik jų fiziniai pėdsakai aplinkoje.
Aplink Alfonsą esantys augalai ir gyvuliai ne tik atrodo didesni nei paprastai, bet ir įgiję sąmonę, žmogiškų savybių, kurios lieka nepastebėtos žvelgiant iš įprastų pozicijų, kai gamta būna tik naudojama. Avys ir šuo yra jo geriausi draugai, su kuriais jis kalbasi žiūrėdamas tiesiai į akis. Žąsys, regis, tuoj nusineš jį į savo migracines keliones kaip nykštuką Nilsą, o kumelė, po kuria Alfonsas gali vaikščioti stačias, kaip visada ilgesingai žvelgia į tolį, lyg viskas taip ir turi būti – ji yra tikra Alfonso pasaulio galiūnė, ne paprasta darbininkė, o beveik mitinė figūra.
Knygos pabaigoje – ligoninė. Sterilioje baltumoje paaštrėja jo veido raukšlės, netinkančios vaikiškam kūnui. Tai jau pabaiga – 2008 metais Alfonsas mirė. Bet štai jis moja iš paskutinės fotografijos, tarsi būtų sugrįžęs iš pasakos, kurioje gyveno, į mūsų tikrovę, kur nėra jam vietos.

Agnė Narušytė

Sausio 15 d., antradienį, 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas) vyks Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-mečio minėjimas, kurio metu bus atidaryta ryškiausių prieškario Lietuvos fotomėgėjų sąjungos narių (Vytauto Augustino, Petro Babicko, Balio Buračo, Kazio ir Antaninos Laucių, Stepono Kolupailos, Otto Milaševičiaus, Antano Naruševičiaus ir Medardo Vasiliausko) jubiliejinė darbų paroda.
Lietuvos fotomenininkų sąjunga yra kūrybinė sąjunga, tęsianti 1933 m. įkurtos Lietuvos fotomėgėjų sąjungos kūrybinę ir visuomeninę veiklą.

Paroda lankytojams bus atvira nuo sausio 16 d. iki vasario 3 d.

1933 m. sausio 15 d. Petras Babickas, Steponas Kolupaila, Kazys Laucius, Adomas Varnas ir kiti Kaune įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą. Tai buvo viena pirmųjų fotografų organizacijų, numačiusi plačią veiklos programą: „telkti visus Lietuvos fotomėgėjus ir jiems pritariančius, tobulinti mūsų fotografiją meniniu, moksliniu ir praktiniu požiūriu, taip pat propaguoti užsienyje“. Pamažu įsibėgėjo parodinė veikla: buvo surengtos penkios parodos, visos su katalogais. Sąjungos nariai pradėjo dalyvauti ne tik Lietuvos fotoparodose, bet ir užsienyje rengiamuose fotografijos konkursuose bei salonuose. Buvo gauti ir pirmieji tarptautiniai apdovanojimai. Svariausiu įvertinimu reikėtų laikyti aukso medalius, pelnytus 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje.
Lietuvos fotomėgėjų sąjunga (nuo 1936 m. draugija) nuosekliai vykdė įstatuose užsibrėžtus tikslus ir per gan trumpą laiką pasiekė neblogų rezutatų. Deja, tik kiek ilgiau nei septynerius metus trukusį mėgėjiškos meninės fotografijos suklestėjimą nutraukė sovietinė okupacija. Buvo likviduotos sovietizacijos nuostatų neatitinkančios, ideologiškai kenksmingos kūrybinės organizacijos, uždaryti tariamai „buržuaziniai“ periodiniai leidiniai. 1940 m. rugpjūčio 26 d. vidaus reikalų ministras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius savo įsakymu ilgiems metams sustabdė Lietuvos meninės fotografijos raidą.
Nors organizuota fotografų veikla prieškarį buvo trumpalaikė, tačiau jos reikšmė Lietuvos meninės fotografijos raidai didžiulė. Būtent tada buvo padėti lietuvių fotografijos mokyklos pamatai, įtvirtinta meninės fotografijos sąvoka, formavosi kryptis modernizmo link. Be to, rūpintasi fotografijos sklaida užsienyje, pelnyti apdovanojimai, meninė fotografija įsitvirtino periodinių leidinių puslapiuose, pasirodė pirmieji fotografijos vadovėliai, žurnalai, katalogai, fotoalbumai ir kiti leidiniai. Per trumpą laiką buvo įgyvendintos beveik visos Lietuvos fotomėgėjų sąjungos įstatuose numatytos nuostatos ir veiklos kryptys. Ir nors ši sąjunga vadinosi „mėgėjų“, iš tiesų ji buvo kur kas profesionalesnė už Lietuvos fotografų profesionalų draugiją (įkurta 1926 m.), mat būtent mėgėjai savo įstatuose deklaravo tikslus, susijusius su fotografijos meno sklaida.
Po Antrojo pasaulinio karo tebesitęsiant sovietinei okupacijai, stalininėms represijoms, stagnacijai, naujo fotografijos pakilimo teko ilgokai palūkėti. Tik prasidėjus „Atšilimui“, 1969 m. lapkričio 19 d. buvo leista įkurti Lietuvos fotografijos meno draugiją – net 20 metų buvusią vienintelę tokio pobūdžio organizaciją visoje SSRS (1989 reorganizuotą į Lietuvos fotomenininkų sąjungą). Lietuvos fotografijos meno draugija sėkmingai tęsė prieškarinės Lietuvos fotomėgėjų sąjungos veiklą, pradėjo nuolat rengti parodas, ėmė rūpintis fotografijų leidiniais, tvirtinti užsienio ryšius, kreipti Lietuvos fotografiją nauja vaga.


Parodos organizatorius
Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir Kauno fotografijos galerija

Parodos partneriai:
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Valentinas Gylys

 Maloniai kviečiame lapkričio 22 d., ketvirtadienį, 18 val. į Agnės Jonkutės tapybos ir fotografijos parodos „Neregimųjų atvaizdai” atidarymą Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1/ Vilniaus g. 2, Kaunas).

Paroda veiks iki gruodžio 16 d.

Galerijos darbo laikas: II-V - 11-18 val.,VI-VII - 11-17 val.



Tapybos ir fotografijos darbų ciklu „Neregimųjų atvaizdai“ A. Jonkutė tęsia „pasivaikščiojimą“ po tuščias erdves, vietas, kur stabtelėjęs laikas. Menininkei įdomu vizualia kalba prisiliesti prie būvio, kuomet niekas nevyksta, yra tik stebėtojas ir gana nyki aplinka. Autorę domina šviesos kelias paviršiumi, jos pasirodymas bei išnykimas, taipogi žmogus kaip stebėtojas ir tuščios erdvės, kuomet nurimus informaciniam triukšmui stebinčiajam atsiveria kasdienybėje „pasimetęs“ grožis.

Fotografija darbuose naudojama kaip įrankis, padedantis atsirasti aliejinei tapybai ir galutiniame rezultate numanoma kaip „pilkasis kardinolas“. Šį kartą parodoje pristatoma ir keletas fotografijų, atsiradusių išsitraukus šimtametį medinį aparatą, sumeistrautą autorės prosenelio

 Maloniai kviečiame lapkričio 14 d., trečiadienį, 17 val. į susitikimą su Kauno fotografijos galerijos meno rezidentu Michal Iwanowski iš Jungtinės Karalystės. Fotografas pristatys jau įgyvendintus savo meninius projektus, taipogi pasidalins mintimis apie rezidencijos metu Lietuvoje pradėtą naują projektą. Susitikimas vyks Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a.1/Vilniaus g.2, Kaunas), pokalbis bus verčiamas į lietuvių kalbą.

Michal Iwanowski (g. 1977) – lenkų kilmės fotografas, gyvenantis ir dirbantis Kardifo mieste Velse.
Jo fotografijos itin asmeniškos ir intymios, dažnai įtakotos magiškojo realizmo estetikos, tačiau darbuose ryški ir dokumentinės fotografijos tradicija, įskiepyta studijų metu Velso universitete, kur 2008 m. fotografas įgijo magistro laipsnį.
Svarbiausios menininko darbų serijos: “Minus The Mother” ("Minus Motina"), (2008) ir "Ne" (“Neonas”), (2008- tęsiama iki šiol).
Autoriaus darbai buvo publikuoti "British Journal of Photography”, “Surce”, “Blown”, o 2009 metais Magenta fondo Toronte paskelbti leidinyje “Emerging Photographers 2009” ("Kylantys Fotografai 2009").
Šalia plėtojamų asmeninių projektų, Iwanowski’s dėsto fotografiją Ffotogallery galerijoje Kardife, dirba laisvai samdomu fotografu.


Meno rezidencijų programą remia LR Kultūros ministerija

 Šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo (g. 1951) kūryba – tai pamąstymai apie gyvenimo laikinumą per savo patirtį ir jausmus, savęs paties nagrinėjimas kitų žmonių sielose. Autoriaus darbuose gausu laikinumo ženklų, o svarbiausiu motyvu yra žmogaus egzistencijos ir jį supančių daiktų ryšys, kūniško laikinumo drama ir už kasdienybės šydo slypinčios nebūties nuojautos.

“Mirties sodas” ― tai sunkiai išreiškiama žodžiais žmogaus būsena pakeliui į kitą dimensiją. Tas trumpas gyvybės blyksnis ― fotografo stebėjimo ir analizės priežastis. Tai bejegiškumas prieš savo laikinumą, netobulumą ir laiką, suvokimas, kad gyvenimas― tai ne tik unikali dovana, bet ir klaida, kurią mes duotoje atkarpoje stengiames tobulinti ir taisyti. Bet taip ir išsinešame jausmą, kad tai mums nepavyko...
"Apie ką Aleksandro Ostašenkovo fotografijos? Apie sukrečiantį mirštančio žmogaus vienišumą, apie nepakeliamą nykstančio kūno apleistumą, apie mirštantįjį gaubiančią tylą. Apie išeinančiojo abejingumą mirčiai, pasauliui ir tau. Apie akis, kurios nebemato, bet šaukiasi. Tik ne tavęs, šaukiasi atsakymo, klausia ir tyli. Susitaiko su pasmerktumu ir smerkia, atsisveikina tamsos kelionei ir tuo pačiu metu, dar drėgnais vyzdžiais kabinasi į skaudžią šviesą.” (A. Kinčinaitis)
-----
Bronės Neverdauskienės (g. 1977) ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės (g. 1975) instaliacija „Absoliuti lygybė” (kuratorius Ignas Kazakevičius) kelia klausimą apie lygybės stereotipo galios lauką. Pasak pačių autorių, “Šiame darbe, interpretuodamos vaikiškus šliaužtinius, mes norime atskleisti stigmatizuotųjų padėtį visuomenėje. Ši juos tarsi įkalina vaikiškame amžiuje, tad stigmatizuotiesiems belieka tik paklusti ir vaidinti „vaiko tarp suaugusiųjų“ vaidmenį. Kūrinyje jungdamos seno žmogaus kūną ir vaikiško drabužio užuominą, atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtas „įkalinimas“ sukelia saviidentiteto paieškos problemų, nes asmuo išmetamas už „normalaus“ pasaulio ribų. Kitaip tariant, mums „suteiktos“ etiketės-stigmos mus apipjausto ir palieka amorfiškus, tarsi vaikiškame šliaužtinyje „įkalintą“ tuštumą.“ Projektu teigiama, kad, nepaisant rasinių ar nacionalinių skirtumų, žmonės paženklinti likimo „etikete“ būti „teisingais“ žmonėmis, profesionalais karjeristais, namų šeimininkėmis ar nevykėliais…”
Kūrinio pavadinimas “Absoliuti lygybė” akivaizdžiai prieštarauja tam, apie ką šia instaliacija kalba - žmonių lygiava iš tiesų yra neįmanoma. Tačiau A. Ostašenkovo “Mirties sodo” fone “Absoliuti lygybė” įgauna naujų prasmių. Paprastai instaliacija interpretuojama kaip socialinės hierarchijos kritika, čia įgauna platesnį interpretacinį lauką – žmonių lygybė tampa įmanoma, tačiau vienoje vienintelėje aplinkybėje – akistatoje su mirtimi, įžengiant į savąjį mirties sodą

 Pagal LR Kulturos ministerijos remiama rezidenciju programa spalio 6-16 d. Kauno fotografijos galerijoje viesi fotografas is Vokietijos Andreas Langen, jau keleta metu pletojantis fotoprojekta "Apie demokratija". Savo vizito metu fotografas fiksavo priesrinkimine kampanija Lietuvoje, taipogi stebes rinkimine nakti. Spalio 15 d., pirmadieni, 17 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotuses a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas) rengiamas susitikimas su autoriumi, kurio metu fotografas pasidalins savo nauja patirtimi bei pristatys Lietuvoje sukurtus darbus. Maloniai kvieciame dalyvauti

 Luca Zanier gimė 1966 m. Ciuriche (Šveicarija). Baigęs fotografijos studijas dirbo fotografu-asistentu. Nuo 1993 m. turi savo studiją ir yra nepriklausomas menininkas.
Grupinėse parodose (“Descubrimientos PHE” Madride, fotografijos festivalyje “VoiesOff” Arlyje, festivalyje festival “Mois européen de la photographie” Liuksemburge) dalyvauja nuo 2000 m., yra surengęs personalinių parodų, pelnęs nemažai apdovanojimų, “Kaunas Photo Star 2011” nugalėtojas. 2012 m. Šveicarijoje “Benteli Verlag” leidyklos išleista autorinė fotografo knyga “Power book”.

L. Zanier ypatingai domina milžiniškos urbanistinės erdvės. Fotografiniu objektu pasirinkdamas išskirtinės svarbos vietas, tačiau fiksuodamas jas itin šaltu stiliumi, menininkas tarsi lieka neutralioje pozicijoje. Serijoje "Erdvė ir energija” (“Space and Energy") fiksuojami įvairaus tipo elektrinių interjerai su nesibaigiančiais koridoriais, nesuprantamais ženklais, keistomis šviesomis, myliomis besidriekiančių kabelių ir vamzdynų. Per dvejus metus menininkas nufotografavo daugiau nei 50 branduolinės energijos jėgainių Šveicarijoje ir už jos ribų. Naudodamas didelio formato skaitmeninį kamerą ALPA 12 prie vieno kadro fotografas neretai užtrukdavo ir po tris valandas. Užfiksuoti vaizdai nėra informatyvūs, neretai tik antraštės pasufleruoja, į ką žiūrima, tačiau darbai itin vizualūs, patraukiantys dėmesį keistomis spalvomis ir formomis, žiūrėjimo taškais. Vaizdai, atrodantys tarsi iš kitų planetų ar fantastikos filmų, tuopat metu ir baugina, ir žavi.

Parodą remia Šveicarijos meno taryba Pro Helvetia.

Tai tekstilės paroda. Tekstilės, kurios pagrindas yra fotografija. Tiek fotografinis atvaizdas, tiek siuvinėjimai darbuose yra lygiaisvarbūs. Pasitelkdama vieną seniausių tekstilės dekoravimo technikų, autorėmažais dygsneliais margina didelių formatų nespalvotas nuotraukas ar jas dengiančius perregimus plastikolakštus, taip sukurdama naujas prasmes. Ši paroda – tai savotiškaautorės padėka su ja dirbusiems fotografams: Giedriui Liagui, AlbertuiŠvenčioniui, Rimui Penkauskui, Arūnui Baltėnui, Remiui Ščerbauskui.

Deklaratyvus parodos pavadinimas „Ašmyliu Lietuvą“, iš pirmo žvilgsnio skambantis kaip nuvalkiotas lozungas,apžiūrėjus parodą tarsi ištirpsta ir vietoje jo ausyse telieka tylusšnabždėjimas. Tu patiki autore – ji išties myli. Giliai, nuoširdžiai,sąmoningai, bet ne aklai.

Pati menininkė rašo: „Lietuvaičiai susitapatino supaukščiais ir ėmė emigruoti. Sėdžiu Rumšiškių miestelyje ir „visom keturiom“laikausi įsikabinus į savo žemę, kur kuriu darbus bendradarbiaudama su Lietuvosfotografais. Darbai apima dešimties metų kūrybinį procesą. Juose rodau lietuviotapatumą – tiek tautinį, tiek ir kultūrinį, nulemtą šeimos santykių, visuomeninių,politinių procesų.“

Lina Jonikė  – viena ryškiausių šiuolaikinėstekstilės kūrėjų Lietuvoje.  Autorė 1969 m. gimė Kaune, 1895 m. VDA Kauno dailės institute(KDI) įgijo tekstilininkės specialybę. Parodose dalyvauja nuo 1993 m. Nuo 2000m. dėsto KDI tekstilės katedroje. Kuria šiuolaikinio meno kūrinius, naudodamatekstilės menines priemones. Tekstilės parodų „Siuvinys: Lietuva-Suomija“(2005) bei „Pins and Needles“ (2006) kuratorė, tarptautinių parodų laureatė.

Kaip jau įprasta švenčiantiems gimtadienį – netikėtumai ir dovanos. Tačiau kažin ar šįmet savo 91 metų gimtadienį mininčiam Kauno valstybiniam dramos teatrui pirmojo jo fotografo Augustino Pajarsko vardas galėtų būti pavadintas “netikėtu”. Kuo čia dėtos dovanos?

Gruodžio 20-ąją kamerinėje Rūtos salės aplinkoje vykusiame šventiniame renginyje Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, atstovaujamas pirmininko Gintaro Česonio ir ilgus dešimtmečius šiai sąjungai vadovavusio Aleksandro Macijausko, neatlyginamai teatro globai perdavė A. Pajarsko fotografijų archyvus, kuriuose glūdi dramos teatro “aukso amžių” atliepiančios akimirkos su visais tų šviesių akimirkų kūrėjais, Kauno scenoje vaidinusiais ar režisavusiais nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Tarp jų ir šįmet didžiąją savo gyvenimo sceną į amžinąją iškeitusi ilgametė Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Rūta Staliliūnaitė. A. Pajarsko fotografijose užfiksuota aktorės jaunystės metais atlikta Barboros Radvilaitės rolė. Kaip ir daugelis anuomet kūrusių menininkų, neišimtis ir šiame spektaklyje su Dievos motinos ir sūnaus paveikslu vaidinusi R. Staliliūnaitė, dėl sovietinių “cenzūristų” užmojų privalėjo šio sakralaus rekvizito atsisakyti. Fotografijose A. Pajarskas įamžinęs ir režisierių J. Grušo, J. Jurašo, J. Vaitkaus darbus, garsiausius XX amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečio dramos teatro spektaklius: “Baltaragio malūnas”, “Dvikova”, “Mamutų medžioklė”, “Kas tu”, “Grasos namai”, “Biografija: vaidinimas”, “Karalius Ūbas”, “Motinos laukas”, “Nora”, “Svajonių piligrimas”, “Merė Popins”, “Duokiškio baladės”, “Unija”, “Šarūnas”, “Kaligula, “Kingas”, “Statytojas Solnesas” ir daugelį kitų.

Bene prieš tris dešimtmečius teatro metraštininku vadinto A. Pajarsko 1966-1979 m. teatro fotografijų archyvų atradimas, tikriausiai negalėtų būti pavadintas kaip planuotas ar tikėtas. O nutiko taip, jog 2005 metų pavasarį Kauno Šilainių rajone pro šiukšlių konteinerius einantis fotografas Juozas Karazinas pamatė iš maišų kyšančius senų laikraščių ryšulius ir pageltusius albumus. Laimei jis pasidomėjo archyvus primenančiu radiniu ir netrukus suprato, kad tarp senų laikraščių rinkinių yra ir vertingas spektaklių fotografijų archyvas. Šį radinį, kuris tik per atsitiktinumą neiškeliavo į sąvartyną, J. Karazinas perdavė Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui. Tais metais buvusio Kauno fotomenininkų sąjungos pirmininko Aleksandro Macijausko iniciatyva surengta A. Pajarsko fotografijų paroda “menininkai šiukšlynuose”. Tad jeigu ne atsitiktinumas, tai tik simbolinis parodos pavadinimas galėjo virsti tikru faktu.

Atrastų negatyvų problema, virtusi konceptualia parodų idėja, šiuo atveju nėra unikali (tačiau kol kas atsargi), nei Lietuvoje, nei užsienyje. Viena iš tikriausiai unikaliausių šiųmetiniame tarptautiniame fotomeno festivalyje Prancūzijoje, Arlio mieste (Les Rencontres d'Arles 2011) pristatytų fotografijų parodų - The Mexican Suitcase / Meksikietiškas lagaminėlis, kaip tik ir priminė atkurtos / rekonstruotos praeities svarbą, ne tik iš istorinės atminties, bet ir iš menininės-kūrybinės perspektyvos. Roberto Kapos (Robert Capa), Deivido Seimūro (Chim/ David Seymour) ir Gerdos Taro (Gerda Taro) negatyvai, kuriuose iliustruojamas 1936 metais Ispaniją sukrėtęs pilietinis karas, ilgus dešimtmečius iki 2007 metų “klaidžioję” mažose dėžutėse, šokiruojančiai ir tuomkart nostalgiškai iš vienišų kadrų parodoje susijungė į vientisą pasakojimą. Civilių portretai, šiurpios karo akimirkos įrodė ne tik tuo metu tvyrojusį chaosą, tačiau ir itin jautrų fizinį bei emocinį fotografų santykį su aplinka.

Panašus juslinis santykis užplūsta ir stebint pastarąją savaitę Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamą šiauliečio fotomenininko Algirdo Musneckio atrastų negatyvų parodą “Atkurta atmintis / Recovered memory”. Kelis dešimtmečius kolekcionavęs pamestus fotoaparatus (“muilines”), A. Musneckis neretai jų viduje užtikdavo kažkam priklausančių kadrų. Šie negatyvai ir tapo fotografiniu niekam ir tuo pačiu daugeliui priklausančių istorijų pasakojimu. Tad šiai meno erdvei unikali ir iki šiol daugiau klausimų, nei atsakymų kelianti parodos koncepcija, šiuo atveju nuo meksikietiškosios skirasi savo “prigimties” esme – svarbiau galbūt ne tai, kas pavaizduota, bet kokiomis aplinkybėmis vienas ar kitas kadras atsirado.

Prarastų ir iš naujo atkurtų negatyvų “prikėlimas” visuomet bus aktualus ir kitoks. Jei ne sava prigimtimi, tai būtiniausiai laiku ir vieta, kurioje jie tampa įprasminti ir atiduoti stebėtojų - nūdienos kūrėjų ir būsimų vakardienos liudininkų verdiktui. Pirmą kartą A. Pajarsko archyvą išvydęs A. Macijauskas šias fotografijas pavadino kultūros paveldu. Tebegalvoja jis taip ir praėjus keliems dešimtmečiams. Juk savo vertę atrastos teatro akimirkos “augina” kasdien, tik pagaliau tai vyks toje aplinkoje, kurioje jos augti gali prasmingiausiai – Kauno valstybiame dramos teatre, savo namuose. 

Šių metų lapkričio 1-15 d. Rusijos fotomenininkų sąjunga Maskvos galerijoje "Fotosajūz" pristatė fotografo Gintaro Česonio kūrybos parodą „Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtoves“.

Parodos autorius, meninės fotografijos kalba klaidžiodamas po tvirtoves, mėgino atrasti praeities ir dabarties susiliejimo galimybių bei ekspozicijos žiūrovams parodyti situacijos veidrodį, skatindamas savęs ieškoti mieste, kurio (ne)pažįstame.

„Tvirtovė – ne vien gynyba. Tai atspindys to, kaip mes jaučiames, – įsitikinęs G. Česonis. – Nereikėtų to patyrimo susieti su istorija, ir tai, kad negebame objektyviai įvertinti šio palikimo, reiškia, kad viduje nesame brandūs, vis dar neužaugę, vis dar nesijaučiame laisvi. Fotografijomis norėjosi pasakyti tai, kas svarbiausia, parodyti objekto turinį, atskleisti tvirtovės saugumo pojūtį. Ten esi saugus, kai esi vienas“.

Sveikiname sėkmingai įveikus pirmąjį konkurso etapą parodai 2011 metais Kauno Fotografijos galerijoje:

Žydrija Janušaitė „Nurimęs protas. Susitikimai“
Virgilio Ferreira „Daily Pilgrims“
Stasys Povilaitis „Tik arkliai“
Projektas „Vitrum Balticum“
Mindaugas Ažušilis „Kontrabanda“
Ignas Maldžiūnas „Fotografijos“
Gediminas Latvis „Oslo minore“


Antrojo etapo laimėtojai (-as), bus paskelbti š.m. gruodžio mėnesį.

Visiems nuoširdžiai dėkojame už dalyvavimą!


Organizatoriai
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius

Garsiojo britų fotografo Martin Parr parodos projektas „Tikras pasaulis“, visą mėnesį viešėjęs Kauno fotografijos galerijoje, iš lėto atsisveikina su laikinąja sostine. Tad visi iki šiol nespėję ar norintys dar kartą aplankyti keliomis dienomis pratęstą ekspoziciją, galerijoje bus laukiami iki spalio 21 dienos.

O jau spalio 22 d. 18 val. Kauno fotografijos galerijoje atidaroma nauja Algio Griškevičiaus fotografijų paroda „Nesvarumo būklė“. Tačiau esti dar viena priežastis, į šią senamiesčio erdvę sukviesianti miesto gyventojus bei svečius keliomis valandomis anksčiau. 16 val. galerijoje pristatomas naujas projektas - „Meistriškumo pamokos“, kurio pirmasis dalyvis, tuo pačiu ir būsimos parodos autorius – A. Griškevičius. Edukacinį susitikimą praves vilniečio fotomenininko knygą kuravusi Eglė Deltuvaitė. Susirinkusieji turės išskirtinę galimybę tiesiogiai pabendrauti su fotografu bei pažinti jo kūrybinę asmenybę, užduoti rūpimus klausimus ar tapti diskusijos dalyviais.

Parodoje bus eksponuojami darbai iš ankstesniųjų autoriaus ciklų bei naujausio fotoprojekto „Cirkas“, prieš mėnesį pristatyto Vilniaus fotografijos meno festivalyje IN FOCUS 2010. O taip pat objektai „Šliaužiantis“, „Krentantis“, „Kokonas“ bei Mortos Griškevičiūtės ir Gintarės Rakickaitės videofilmas iš fotografavimo aikštelės.

Nenutrūkstantis balansavimas tarp gyvenimo ir jį patvirtinančios iliuzijos – A. Griškevičiaus fotografijos išskirtinumas. Įdomu ir paradoksalu – visi tekstai, bandantys analizuoti autoriaus fotografiją, baigiasi klausimais.

Autoriaus knygoje kuratorė Eglė Deltuvaitė apie Algio Griškevičiaus ciklą rašo: -, „kartais pagalvoju: kodėl taip taikliai skaudžiai? Atsakymas ateina žiūrint ne į darbus, o į Algį. Kokie darbai, toks ir jis. O tiksliau, koks jis, tokie ir darbai. Itin jautrus asociatyviai mąstantis perfekcionistas, nuolatos esantis kažkur tarp juoda ir balta, tarp tragedijos ir komedijos. Teatrališkai į gyvenimą žvelgiantis metaforų kolekcininkas“.

Tuo tarpu menotyrininkas Tomas Pabedinskas teigia, kad „fotografijų autorius renkasi savotišką keistuolio vaidmenį Lietuvos fotografijos scenoje. A. Griškevičiaus darbų konceptualus pagrindas bei ironija juos sieja su šiuolaikinio meno kontekstu, tuo tarpu polinkyje į filosofinius apibendrinimus, vaizdų metaforiškume ir kaimo motyvuose galima atpažinti lietuviškos fotografijos tradicijų atgarsius. Galbūt kaip tik šis dvilypumas ir yra įdomiausias A. Griškevičiaus fotografijų bruožas, apjungiantis lokalias fotografijos tradicijas su (savi)refleksyviu žvilgsniu, būdingu tarptautiniam šiuolaikinio meno laukui“.

A. Griškevičius gimė 1954 m. Vilniuje. 1985 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). 1976–1980 m. dirbo dailininko padėjėju Operos ir baleto teatre, 1980–1990 m. – Vilniaus Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku dekoratoriumi. 1988 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Parodose dalyvauja nuo 1986 m. Surengė 49 personalines ir dalyvavo daugiau nei 80 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbų yra įsigiję: Lietuvos dailės muzie­jus, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Alytaus kraštotyros muziejus, Tretjakovo dailės galerija, Rusija, Jekate­rinburgo vaizduojamojo meno muziejus, Rusija, Jane Voorhees Zimmerli meno muziejus, Naujasis Džersis, JAV bei įvairių šalių meno kolekcionieriai.

Paroda galerijoje veiks iki lapkričio 14 dienos.


Pokalbis su A. Griškevičiumi:
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=785&st_id=7941&txt=akim

Prieš savaitę Kauno fotografijos galerija šurmulingai miniai pristatė Martino Parro fotografijų projektą Tikras Pasaulis. Šalia britų fotomenininko ekspozicijos dideliame ekrane rodoma ir naujausia autoriaus serija – “Luxury”/ “Prabanga”. Pastarąją transliuojantį gigantišką monitorių puošia stilizuota prabanga alsuojantis tekstilininkės Loretos Švaikauskienės kūrinys – auksinis rėmas, kurio kraštinės skaičiuoja šimtus centimetrų, galerijos erdvę pripildo stilinga estetine prabanga.

Tekstilės meistrės ir fotografo projektas sudaro darnų, vienas kitą papildantį duetą. Amžinai gają masiškumo, daiktų ir įvaizdžių, koncentracijos tendenciją, perleistą per baroko filtrą, atliktą iš pažiūros nesudėtinga, bet itin efektinga kimšimo technika, pateikia daugelį apdovanojimų Lietuvos ir užsienio šalių meno scenoje pelniusi L. Švaikauskienė. Jos auksinis, pilnas rojaus ir malonumų sodų alegorijos meno objektas, parodoje pristato tai, ką galbūt galėtume pavadinti konceptualizuotu įspūdžiu. Įspūdžiu, kuriuo garsėja šiuolaikinė tekstilė.

Tuo tarpu M. Parras, pasitelkdamas prabangiausių pasaulio vakarėlių akimirkas, savo fotografijų serijoje pristato ratu besisukančią realybės fikciją: šampaną priešpiečiams, arklių varžybas, ironiškomis bei kandžiomis povyzomis nuspalvintus Maskvos milijonierių stotus - “tuštybių mugę”, Pekino motokroso varžybų aplinką ir t.t. Šiose ir panašiose vietose “Luxury”/ “Prabangos” seriją sudarančias 35 fotografijas M. Parras atliko 2003 –2009 metais. Jose fotografas dokumentuoja socialinių buržuazijos papročių pomėgius bei tendencijas: deimantais inkrustuoti papuošalai, grynaveisliai šuniukai, lenktynininkai – tai elementai, atspindintys pertekliaus klišę, perkrautą nuobodybę.

“Ši M. Parro serija – tai puikus suvenyras prieš susprogstant mūsų eros burbului” – taip apie britų fotografo darbus kalbėjo vienas iš žymiausių Anglijos meno kritikų Nylas Braunas.

Parodos parodoje koncepcija šioje senamiesčio erdvėje kuriama pirmą kartą ir šįsyk – ypač išraiškingais matų ir idėjinių spalvų maštabais.

L. Švaikauskienės ir M. Parro projektą ekspozicijos lankytojai galės išvysti kartu su fotografo paroda Kauno fotografijos galerijoje iki šių metų spalio 15 dienos.

Pratęstas paraiškų ir priedų teikimas iki 2010 m. rugsėjo 30 dienos

Užpildytų paraiškų ir jų priedų teikimas iki š.m. rugsėjo  15 d. el. adresu lfs.galerija@gmail.com, galite pristatyti ir CD (Kauno Fotomenininkų sąjungoje arba Kauno Fotografijos galerijoje).

Iškilus klausimam ar prireikus papildomos informacijos galite drąsiai kreiptis į organizatorius el. paštu lfs.galerija@gmail.com, kaunasart@gmail.com arba tel. (8 37) 321789.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius

Rotušės a. 1/Vilniaus g.2, Kaunas, LT-44280

Rugsėjo10 d. 10 val. VU KHF (Muitines 6, Kaunas) 5 auditorijoje

Jau keletą dešimtmečių keliaudamas aplink pasaulį M. Parr tiria laisvalaikio, vartotojiškumo bei komunikacijos sąvokas. O norėdamas iššifruoti tautinius reiškinius, tuo pat metu jis nagrinėja ir nacionalinius ypatumus, simbolius bei jų svarbą ateities kartų savimonės formavimuisi ir kultūrinei identifikacijai. Menininkas suteikia galimybę pamatyti pažįstamus daiktus visiškai nauju būdu, kurdamas visuomenės portretą, kuris leidžia apjungti matomų globalizacijos ženklų analizę bei kitokią, neįprastą vizualinę patirtį. Šiose nuotraukose M. Parr konkrečius vaizdus gretina su universaliai pateiktais prieštaravimais, kur individualios savybės yra priimamos, o keistumas – tausojamas. 

Temas bei savitus būdus jų išraiškai autorius pasirenka ne tik kaip fotografas, kurio darbas susijęs su gausių serijų kūrimu, dalis jo neįprastos strategijos – tos pačios nuotraukos pateikimas meninės fotografijos kontekste, parodose ar meno leidiniuose, taip pat ir susijusiose srityse: reklamoje, žiniasklaidoje. Taip išnaudodamas skirtingus fotografijos tipus, M. Parr peržengia tradicinės fotografijos ribas. Dėl šio visaapimančio požiūrio, savito stiliaus ir interpretuojamų temų, kūrėjas jau seniai yra tapęs jaunosios fotografų kartos modeliu.

Pagarbiai, Gintaras Česonis 

Rudens pradžią Kauno fotografijos galerija pasitiks pristatydama dviejų skirtingų šalių menininkų parodas, kuriose bus kalbama viena fotografine kalba. Lietuvos kaimo žmones drastiškai fiksuojantis fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis bei globalizacijos paveiktą visuomenę savitai pro savo objektyvą matantis Martinas Parras susitiks laikinosios sotinės meno erdvėse.

Kauno architektų sąjungos parodinėje erdvėje (Vilniaus g. 22) rugsėjo 10 dieną 17 val. atidaroma Lietuvos fotomenininko R. Vikšraičio paroda, tą pačią dieną 17.30 val. Kauno Fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1/ Vilniaus g. 2) pradedamos eksponuoti M. Parro fotografijos. Autoriai pristatys fotografijų projektą Tikras gyvenimas. 

Pirmasis fotografų susidūrimas įvyko dar 2009 metais didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d'Arles“. Čia R. Vikšraitis laimėjo „Metų atradimo“ apdovanojimą, kuriam jo darbus nominavo garsus britų fotografas Martinas Parras. Panašios reikšmės apdovanojimas M. Parrui įteiktas 1986 m Arlyje iš esmės buvo vienas svarbiausių fotografo karjeroje. Už tokio sutapimo galima įžvelgti ir kur kas konkretesnes dviejų fotografų kūrybos sąsajas. Abu autoriai yra atviri juos supančiam pasauliui ir pasiruošę parodyti tragikomiškas mūsų gyvenimo puses. Tik vienas jas atranda globalizuotame pasaulyje, kitas – mažame provincijos miestelyje.

Kaip M. Parro nuotraukose, taip ir R. Vikšraičio fotografijų pasakojimuose galima įžvelgti šokiruojančių kraštutinumų, grotesko, pasireiškiančio keistose jų pasirinktų motyvų formose, simboliuose ar neįprastose perspektyvose. Visi šie elementai atliepia pagrindinę menininkų kūrybos galią ir stebėtojams koduoja siunčiamą žinutę – tikro gyvenimo atspindžius. 

Pastarosios perdavimui, fotografas M. Parr naudoja savo ginkluotės artileriją: kritiką, viliones ir humorą. Todėl britų menininko nuotraukos esti originalios, žaismingos ir “perskaitomos”. Tačiau nepaisant paprastos išraiškos, autorius skverbiasi į gilesnius būties klodus, parodydamas tai, kaip mes iš tiesų gyvename, kaip save pristatome visuomenei ir tai, ką labiausiai vertiname. Jau keletą dešimtmečių keliaudamas aplink pasaulį M. Parr tiria laisvalaikio, vartotojiškumo bei komunikacijos sąvokas. O norėdamas iššifruoti tautinius reiškinius, tuo pat metu jis nagrinėja ir nacionalinius ypatumus, simbolius bei jų svarbą ateities kartų savimonės formavimuisi ir kultūrinei identifikacijai.

Tuo tarpu R. Vikšraičio foto eilutėse dokumentuojamas glaudus santykis su fiksuojama tikrove, nesušvelninamas ir tariamai objektyvus žvilgsnis į fotografuojamus žmones, būdingas šiuolaikinės fotografijos kūrėjams, todėl jo kūrybos negalima tapatinti nei su lietuviškos fotografijos tradicijomis, nei su vyraujančiomis šiuolaikinės fotografijos tendencijomis. Likdamas nuošalyje nuo įsitvirtinusių fotografijos krypčių, autorius perteikia tikroviškus ir kartu labai individualius šiandieninės Lietuvos provincijos vaizdus, reikšmingus ne tik siaurame fotografijos meno, bet taip pat bendrame šiandienos kultūriniame ir socialiniame kontekste. R. Vikšraitis yra ne atsiribojęs stebėtojas, su kuriuo dažnai tapatinasi šiuolaikiniai menininkai, bet fotografuojamų situacijų dalyvis. Nors jo fotografijose netrūksta ironijos, tačiau menininko darbai greičiau siūlo įsijausti į nuosmukį patiriančio kaimo tikrovę, o ne teisti ten gyvenančius žmones. R. Vikšraitis nuotraukose įamžina tą pačią provincijos bendruomenę, kurioje pats gyvena ir tokia, pašaliečiams neprieinama pozicija, autorių išskiria iš kitų fotografų bei pelnytai jam skiria ypatingą vietą Lietuvos fotografijos scenoje. 

Šių fotografų susitikimas mūsų šalyje yra vienas iš reikšmingiausių įvykių ne tik laikinosios sotinės, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijoje. Miesto gyventojai bei svečiai turės išskirtinę galimybę pažinti M. Parro bei R. Vikšraičio kūrybines asmenybes, jų fotografijose atrasti glaudžių sąsajų bei socialinio gyvenimo skirtumų.

Parodas bus galima lankyti iki š.m. spalio 15 dienos. 

Kauno Fotografijos galerijoje š.m. rugpjūčio 13 d., 17 val. bus pristatomas Arturo Valiaugos fotoprojektas ir knyga apie gyvenimą Tarp krantų. Apkeliavęs pagrindinius Baltijos jūros šalių (ir ne tik) meno centrus, autorius šiuos darbus sukūrė 2007 metais ketvirtajai fotografijos meno trienalei ”Ars Baltica”, kurie, lygiai po dviejų metų įgavo ir spausdintinį pavidalą.

Pristatyme dalyvaus ir pats fotografijų projekto ir knygos autorius A. Valiauga bei knygos “Tarp krantų” sudarytoja ir jos tekstų autorė Eglė Deltuvaitė.

A. Valiaugos fotografijose vaizduojama Baltijos jūra plaukiojančių keltų ir pakrantės uostų kasdienybė. Čia susikerta įvairių žmonių, keliaujančių įvairiomis kryptimis ir įvairiais tikslais, likimai. Kiekvienoje fotografijoje, kuri savo kom­pozicija primena kelionės atviruką, pasakojama atskira istorija. Žiūrint į šiuos vaizdus apima neapibrėžtumo, nestabilumo jausmas: kelionė – tai visada galimybė pasitikrinti ir permąstyti savo patirtį. Čia nerasi nuosek­lumo ar įprasto dokumentavimo – kaip mini autorius, svarbiausia buvo perteikti subjektyvų patyrimą bei vidines būsenas. Darbuose galima jausti ir stiprią socialinę kritiką, tačiau ji paslėpta po specifine estetika.

Nuo seno keltis per jūrą siejosi su mistiniu veiksmu įveikiant senojo pasaulio ribas. Jūra – tai galimybė ir kliūtis. Dar ne taip seniai Baltijos jūra buvo barjeras, skiriantis Vakarus nuo Rytų. Rytinėje pakrantėje jūros išmesti daiktai su užsienietiškais užrašais jaudino vaizduotę apie didelių galimybių pasaulį Vakaruose. Šiandien keltis per Baltijos jūrą yra kiekvienam pasiekiamas modernaus gyvenimo teikiamas privalumas.

“Žiema, kai šviesos laikas yra trumpas, naktinis kelionių metas sąlygoja nostalgišką nuotraukų atmosferą. Keltas skrodė juodą nakties erdvę, tiek, kiek siekė denio šviesa, galėjau matyti nedideles baltas bangų keteras. Juoda bedugnės skylė – be pradžios ir pabaigos. Eilinį kartą sėdėdamas septinto denio bare ir žiūrėdamas į publiką bei šokančias merginas svarsčiau, kuriai keliaujančiųjų grupei galėčiau priklausyti. Vieni, kuriuos “priveikė” Rytų krante, palikęs namus ir šeimas keliasi į kitą krantą ieškodami Eldorado. Tai – ne kultūriniai mainai, o paprasčiausia migracija. Kiti, iš Vakarų pusės, ieškantys pramogų už išpardavimo kainą, smagiai leidžia laiką. Tretiems tai natūralus darbo ritmas keturias dienas per savaitę gabenant krovinius. Keltai – jų susitikimo vieta. Istorijos, kurios pasakojamos naktinės jūros viduryje yra tikresnės už patį gyvenimą. Staiga supratau, kad pasiilgau namų.”,- pasakoja fotografas.

A. Valiauga gimė 1967 metais, Vilniuje. 1985–1990 mokėsi Vilniaus technologijos technikume, įgijo fototechniko specialybę. 1996 privačių mokomųjų reklaminės fotografijos kursų studijoje Marijos nostalgija klausytojas pas Arūną Bukauską (Niujorkas). 1996–2003 reklamos fotostudijos Marijos nostalgija fotografas. Nuo 2003 laisvas fotografas. Nuo 1992 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

Svarbiausi autoriaus darbai: „Natiurmortai“ (1990–1991); „Daiktai“ (1993–1994); „…iš moters dienoraščio“ (1994–1995); „Reklama lyg šaržas“ (1996); „Zonos menas“ (1996); „Švytėjimas“(1997); „Refleksija“ (1998–1999); „Savaitė turi aštuonias dienas“ (1999); „Buvau Stepo troboje, kalbėjomės apie gyvenimą“ (2002). Apdovanojimai: 2002 – Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija už novatoriškumą ir fotografijos meno plėtotę; Grand Prix „Sidabro grynuolis“.

Parodą galerijoje bus galima aplankyti iki š.m. rugsėjo 4 dienos.
 

Projekto parodos partneris “Kultūros meniu”

Knygos “Tarp krantų” rėmėjai LR Kultūros rėmimo fondas

Partneriai Sauliaus Kirvelos IĮ „Adityvas“, UAB „Fotoprojektai“

Sudarytoja Eglė Deltuvaitė

Tekstai Eglė Deltuvaitė, Agnė Narušytė, Vygantas Vareikis

Vertėja Agnė Narušytė

Redaktorė Rima Malickaitė

Dizaineris Gytis Skudžinskas

Leidėjas VšĮ „Kultūros projektai“

Spaustuvė UAB Sapnų sala 

 Trečiasis tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis KAUNAS MENE: PREMJEROS tęsia tarpdisciplinines tradicijas. Video, fotografijų, performanso menas, tapyba, šokio pasirodymai, kuriuos pristatys menininkai iš įvairių Europos šalių, Lietuvoje bus eksponuojami pirmą kartą. Festivalio traukos centras – Rotušės aikštė, kurioje įsikūrusios galerijos („Meno parkas“, „MJ studija“ ir Kauno Fotografijos galerija) ir lauko kavinė „Skliautas“ keliais etapais supažindins su festivalio programa.

Premjerų  koncepcija grįstas festivalis suskirstytas į tris veiksmus, susietus su trimis penktadieniniais atidarymais (liepos 2 d., liepos 9 d. ir liepos 23 d.).

Antrajame festivalio veiksme, Kauno Fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g.2, Kaunas) 2010 m. liepos 9 d. (penktadienį) 18 val. bus atidaroma tarptautinio projekto paroda PERMATOMOS ERDVĖS: TURIZMO SINDROMAS.

Tai tarpdisciplininis projektas, analizuojantis šiuolaikiško mobilumo, turizmo ir migracijos aspektus. Projektas remiasi tyrimais, teorijomis ir praktikomis, įgyvendinamomis per rengiamus seminarus, kūrybines dirbtuves, konferencijas ir parodas Italijoje, Lietuvoje, Rumunijoje ir Vokietijoje (2009-2010 metais).

Parodos kuratorės Marina Sorbello (DE/IT) ir Antje Weitzel (DE) šioje parodoje pristatys kai kuriuos darbus sukurtus 2009 metų vasarą Palangoje vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose dalyvavo įvairių Europos šalių menininkai. Romana Schmalisch (DE) sukūrė video darbą, besiremdama Witja laivo, eksponuojamo Pasaulinio vandenyno muziejuje Kaliningrade (Rusija), istorija. Joanne Richardson (RO/DE) ir David Rych (AT/DE) video darbe „Raudonasis turas“ (Red Tour) nufilmuotos su sovietine okupacija susijusios Lietuvos vietos, tarp jų – Grūto parkas ir Išgyvenimo bunkerio drama, kuriose istorija, o konkrečiau – komunistinė praeitis – yra perkurta taip, kad taptų patraukti turistams ir pramogų ieškotojams. Eléonore de Montesquiou (FR/DE) video instaliacijoje domisi Estijos ir Rusijos pasienio zonos turizmo aspektais, o Farida Heuck (DE) atskleidžia, kaip pačios ribos / sienos šiandien tampa turistų traukos tašku. Atidarymo metu gyvai vyks keli performansai: Bettina Hutschek (DE) performanse veiks kaip aktyvi turistinės grupės gidė, siekdama sukurti alternatyvų požiūrį į miestą, antras videoperfomansas: Isa Andreu (ES/DE), Johanna Bruckner (AT/DE) ir Timothy Moore (AU/DE) „Dariaus beieškant“ (Looking for Darius).

Paroda veiks iki š.m. liepos 31 d. 

Penktadienį, rugpjūčio 6 dieną (rytoj), kviečiame visus į Kauno Fotografijos galeriją, kur greta esamos tarpdisciplininio projekto Kaunas mene: premjeros parodos PERMATOMOS ERDVĖS: TURIZMO SINDROMAS, bus eksponuojama ir Roberto Kanio retrospektyvinė fotografijų paroda. Taip pat bus galimybė susitikti su darbų autoriumi, kuris pas mus atvykti pažadėjo 18 val. 

www.kaunasgallery.lt

Informacija apie tarptautinius projektus "GRUNDTVIG" ir "LEONARDO DA VINCI"